XIX a. Utena

Paskutiniame straipsnyje užsiminėme apie ypatingas statybas, tad nuo jų ir pradėkime kelionę po Utenos praeitį ir su dideliu džiaugsmu keliaukime į XIX – XX amžius, kuomet miestas sparčiai mainosi, keičiasi ir modernėja ir plečiasi.

Pradėkime nuo žinios, kad beveik 200 metų Lietuvos teritorijoje nutiesiamas pirmas modernus kelias – tai 1250 km ilgio arklių pašto kelias (traktas) iš Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo, į svarbios provincijos centrą Varšuvą ir staiga XIX a. Utenos miesteliui šioje susisiekimo arterijoje tenka itin svarbus vaidmuo ir misija – augti, modernėti ir prisitaikyti prie skubančio pasaulio. Tad jau 1833–1835 m. Utenoje iškyla pirmasis mūrinis arklių pašto stoties pastatų kompleksas, kurį oficialiai buvo leista naudoti 1836 m.

Klasicistinių formų pastatus projektavo Varšuvos universiteto architektūros prof. Vaclovas Ričelis (1794–1872). Stotyje buvo keleivių laukiamasis, pašto tarnybos ir nakvynės patalpos. Ūkiniuose pastatuose laikyti arkliai, ratinėje stovėjo pašto karietos, keleivių diližanai. Rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais, laikina kalėjimo kamera su prižiūrėtojų kambariu. Tuo metu stotis buvo pati didžiausia ir judriausia Utenos įstaiga, kuriai aptarnauti ir traktui prižiūrėti reikėjo tarnautojų, darbininkų, amatininkų, prekeivių. O miestelėnai į šią vietą rinkosi pasižvalgyti į keliautojus, sužinoti naujienų.

Senoji arklių pašto stotis. Nuotr. iš www.visitutena.lt

Pašto stotis Utenoje tarsi pravėrė langą į pasaulį, – per ją keliavo laiškai, siuntiniai, telegramos. Stotis mena ir garsius žmones. Joje lankėsi Rusijos carai, rašytojas Honore de Balzak, poetas, kunigas Antanas Baranauskas, tapytojas Ilja Repinas, jo mokinė, tapusi ekspresionizmo atstove, Mariana Veriovkina ir kt. Per trakto stotis taip pat buvo nutiestas ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija, kurią šiandien galima vadinti savotišku trumpųjų žinučių atitikmeniu, 1839 m. Utenos pašto stoties kieme buvo pastatytas semaforas. Šį išradimą po dviejų dešimtmečių pakeitė tikras to meto technikos stebuklas – buvo nutiesta dvivielio telegrafo linija, ėjusi ir per Utenos pašto stotį. Čia 1918 m. buvo įkurta ir telefonų stotis.

Kai kalbame apie Sangt Peterburgo – Varšuvos traktą ir Utenos Arklių pašto stotį, privalu paminėti ir Aleksandrą ir Juozapą Balcevičius, kuriems nuo 1868 m. priklausė Utenos dvaras su visomis žemėmis, o miestelio gyventojai, pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kapeikų iki 3 rublių.

Atskiro paminėjimo vertas Aleksandras Balcevičius (~1814 – 1882 Varšuvoje), kilęs iš Gaidelių dvaro, tai jis buvo plento Kaunas – Daugpilis darbų rangovas ir Utenos dvare gyveno su žmona Teodora ir 4 vaikais. Atvykęs jis ir pastatė iki šių dienų išlikusius raudonplyčius, dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisė sodus. Jis buvo medžioklių mėgėjas, laikė daug kurtų, rūpinosi ne tik savo gerbūviu, bet puoselėjo ir miestą – prisidėjo prie bažnyčios ir varpinės statybos, taip pat dovanojo sklypą būsimai ligoninei.

Senoji miesto ligoninė. Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių.

Jei jau nuo paminėjome ligoninę, čia turime prisiminti ir Piotrą Veriovkiną. P. Veriovkinas 1904 m. – 1911 m. buvo Kauno, o 1911 m. – 1916 m. – Vilniaus gubernatoriumi; užimdamas šias pareigas, jis pasižymėjo liberalumu, prielankumu lietuviams, o vėliau, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, buvo jai lojalus: įsijungė į jos valstybines struktūras, tarnavo Užsienio reikalų ministerijoje.

P. VERIOVKINAS

1904 – 1912 m. buvo Kauno gubernatoriumi. Valstybės tarnyboje pasižymėjo kaip liberalus tarnautojas, reformų šalininkas. Lengvai duodavo leidimus rengti lietuviškus vakarus. Spėjama, kad buvo vienas iš tų valdininkų, patarusių carui atšaukti spaudos lietuviškomis raidėmis draudimą. Pats Piotras ir jo šeima išmoko lietuvių kalbą, prenumeravo lietuvišką spaudą. Piotras Veriovkinas buvo šviesus žmogus, Utenai linkėjęs šviesios ateities ir pats aktyviai prie to prisidėjęs, jo pastangomis ir pritarimu Utenoje iškyla reikšmingi pastatai, vienas iš jų – Utenos senoji ligoninė.

1906 m. gruodžio 18 d. „Vilniaus žiniose“ nurodoma: „Čia ant p. Balcevičiaus žemės bus išmūrytas ligonbutis. Ligonių tilps iki dešimties. Ligonbučio name gyvens ir gydytojas“. 1907 m. pademamas kertinis Utenos ligoninės akmuo. Sklypą ligoninės statybai dovanojo Utenos dvarininkas Balcevičius. Padedant gubernatoriui P. Veriovkinui sprendimas įgauna plačius užmojus – ligoninė išsiplėsta iki 40 vietų, planuota įrengti operacinius kambarius, vonias, vaterklozetus, kokios ir reikėjo augančiam miestui. Joje buvo ne tik teikiamos medicinos paslaugos, bet ir buvo ruošiamos medicinos seserys. Iškilmingas atidarymas įvyko 1909 m. rugsėjį.

Ligoninės pastatas – mūrytas iš plytų, eksterjerą puošė neoromantiniai – neogotikiniai bokšteliai. Šalia pastatytas mūrinukas gydytojui, atokiau – dar vienas pastatas – sergantiesiems užkrečiamomis ligomis.

Verta paminėti, kad Piotrui Veriovkinui ir jo žmonai Sofijai modernios ligoninės statyba nebuvo naujiena – jie Kaune jau buvo įsteigę Raudonojo Kryžiaus ligoninę.

Modernėjantis miestas plečiasi, keičiasi, Keičiasi ir žmonės, kurie kūrė Utenos veidą. Kitame numeryje prisiminsime vieną iš ryškiausių pėdsakų modernėjančioje Utenoje palikusį burmistrą Juozą Bartašių.

Parengė Jolita Bučelienė

Literatūra:

1. G. Šnurova „Utena. Plėtra ir valdymas 2018-2008“ 2009 m.

2. R. Jančauskienė ir L. Laučkaitė-Surgailienė „Utena Veriovkinų laikais“ 2019 m.