Utenos miesto pradžia: legendos ir faktai

           Šiemet švęsime Utenos miesto įkūrimo 765-ąsias metines. Sutikite – įspūdingas jubiliejus! 1261 m. yra pirmoji istoriškai tikra žinia apie Uteną: karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos (Utten) vardą. Kai kurie istorikai šį Mindaugo dokumentą laiko Ordino falsifikatu, vis dėlto abejotina, ar Ordinas kad ir falsifikuotame dokumente, būtų galėjęs įrašyti nebūtą vardą. Rašytiniuose šaltinuose Utenos vardą turėjusi vietovė siejama su kunigaikščiu Daumantu, Nalšios žemės valdovu, kuris iki 1265 m. valdė Utenos pilį. Su Daumanto vardu susijęs ir vienas labai tragiškas Lietuvai, kuri ką tik buvo tapusi karalyste, įvykis: Daumantas ir karaliaus Mindaugo giminaičiai Treniota bei Tautvilas sudarė sąjungą ir 1263 metais nužudė Lietuvos karalių. Vienoje senoje rusų kronikoje rašoma, kad Daumantas, bijodamas Mindaugo giminių keršto, su 300 karių pasitraukė į Pskovo žemes. Daumantas ir buvęs paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas. Pskove jis priėmė stačiatikybę, gavo Timotiejaus vardą, vedė garsaus karvedžio Aleksandro Neviškio anūkę ir netrukus jau siaubė Nalšios žemes. Per 30 jo valdymo metų Pskovas buvo sustiprintas nauja gynybine mūro siena ir sėkmingai gynėsi nuo Livonijos ordino antpuolių. Būtent jis, buvęs Utenos kunigaikštis, o kartu ir karaliaus Mindaugo žudikas, tapo pirmuoju lietuvių šventuoju (paskelbtas Pskove). Šiame mieste išsaugota kunigaikščio relikvija – kalavijas, kuris, galbūt, buvo nukaldintas Mindaugui. Nužudęs karalių, Daumantas šį kalaviją galėjo pasiimti kaip trofėjų.

      Kokia vieta Utenos miesto istorijoje tenka Uteniui?

                    Labai galimas dalykas, kad Utena galėjo atsirasti tarp 1226 ir 1236 metų, nors pirmosios sodybos Narkūnų piliakalnio papėdėje jau siekia I–II amžių po Kristaus. Kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose užtinkamas ir XIII amžiaus sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, tačiau vėliau patekęs į jų nelaisvę ir buvęs nužudytas ar pats nusižudęs (apie 1227 metus). Vieną padavimą apie šį kunigaikštį ir Utenos pilies įkūrimą randame vyskupo Motiejaus Valančiaus „Antano tretininko pasakojimuose“. M. Valančius rašo: „Labai senoj gadynėje, žemaičių miestely Ariogaloje, gyveno kunigaikštis, vardu Liutavoras, kuriam gimė sūnus, kurį praminė vardu Utenis. Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kurį savo vardu Utena pavadino. Pasistatydino sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė sau žmoną, vardu Vida, kuri jam pagimdė sūnų Gediminą.

              Netoli nuo miesto Utenos buvo kalnas. Kunigaikštis tas, suvarydinęs žmones, liepė pilti ant jo žemę; tie pylė ir labai aukštu padarė. Bepilant vienas vaikiukas nukrito nuo skadų taip nelaimingai, jogei nulūžo jam sprandas, ir tuojau numirė. Ką regėdami priveizėtojai nuliūdo ir tarė: „Be nėra tai piktas prajautimas? Gal ta pilė bus nelaiminga?“ Taip samprotaudami klausė savo kunigo. Tas atsakė: „Nenuogąstaukit. Todėl tą vaikiuką nelaimė užtiko, jogei nenorėdamas pylė dievams gyvenimą. Dar dievai parodė, jogei kožnas neprietelius, geidžiąs į tą pilę įsigriauti, nulauš sau sprandą!“ Žinyčią išpylus, kunigaikštis Utenis po kalnu padirbino namus kunigams, kurie beregint ant kalno sukūrė niekuomet negesomą ugnį ir kurstomą su ąžuolo medžiais“.

              Utenis minimas ir XVI a. parašytame Lietuvos metraštyje (Bychovco kronika). Jame rašoma apie Utenio kilmę. Remiantis Bychovco kronika, XIII a. pirmoje pusėje Utenis tituluojamas Lietuvos ir Žemaičių didžiuoju kunigaikščiu. „Utenio tėvas buvo Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis, Naugarduko didysis kunigaikštis – Kukovaitis, o motina Pajauta. Po tėvo mirties 1221 m. Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu. Šventaragis – Utenio sūnus – buvo sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje, prie Vilnelės.

UKM GEK-456 / F-45 Mokinių ekskursija prie Narkūnų piliakalnių, tarpukaris.

UKM GEK-583 / F-135 Narkūnų piliakalniai, apie 1952 m.

UKM GEK-14714 / F-2174 Narkūnų piliakalniai.

Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinio.

Naudota literatūra:

Algirdas Antanas Baliulis, Utena, Kaunas, 2017.

Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964–1968 m., Bostonas.

Motiejus Valančius „Antano Tretininko pasakojimas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 197.

Lietuvos metraštis (Bychovco kronika), 1519–1525 m.

UKM GEK-13220 / F-708 Narkūnų piliakalniai. V. Kalasausko nuotrauka, 1964 m.

Pasakojimas apie Šventaragį [...] Ir ponai gedėjo savo gimtojo valdovo, ir pasiėmė sau valdovu Šventaragį, Kentauro herbo, Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Utenio sūnų. Šventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei rusų miestų kunigaikščiu, mirė jo tėvas Utenis, Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis. Ir jo sūnus Šventaragis po savo tėvo mirties tapo Lietuvos ir Žemaičių, ir Naugarduko, ir Rusų kunigaikštystės kunigaikščiu“.

Nuo legendų grįžtame prie faktų, kuriuos kasinėjimais pagrindė archeologai. Utenos pradžia – du piliakalniai netoli dabartinio miesto, prie Narkūnų kaimo, Utenėlės upelio kairiajame krante. Didysis piliakalnis dar vadinamas „Utenio pilimi“, o Mažasis – „Utenio kapu“. Prie dviejų Narkūnų piliakalnių žmonės apsigyveno II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Vietą savo sodyboms jie rinkosi ne tik prie vandens telkinio – Utenaitės upelio, netoliese buvo ir ypatingų galių turintis Sveikatos šaltinis. Žmonių sparčiai daugėjo, jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, o medžioklė ir žūklė tebuvo pagalbinis verslas. Jie puikiai mokėjo apdirbti kaulą, tą liudija rasti ne tik patogūs darbo įrankiai iš kaulo ir rago, bet ir meno kūriniai. Aptikti pavieniai žalvario dirbiniai ir gausios liejimo formos rodo čia buvus savotišką amatininkystės centrą, o amatininkai vykdė mainų prekybą su aplinkinėmis žemėmis. Puodus ir kitus keramikos dirbinius savo poreikiams gaminosi kiekviena šeima.

XIV–XV a. Utenos žemėms atėjo sunkūs laikai. Gerai ginkluoti riteriai veržėsi į Lietuvos žemes, o jų kelyje į Vilnių stovėjo stipri Utenos pilis. Ietimis, lankais ir strėlėmis, kovos kirviais ir peiliais ginkluoti lietuvių kariai sugebėdavo apsigint nuo geležimi apsikausčiusių Ordino karių. 1432–1435 m. LDK prasidėjo pilietinis karas – Lietuvos kunigaikščiai Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis pradėjo kovoti tarpusavyje dėl valdžios. Švitrigailos pusėje kovojo Livonijos ordinas. Riteriai 1433 m. vasario mėnesį plėšė ir degino Utenos žemes, o po dviejų metų vasarą surengė dar vieną žygį ir sunaikino Utenos pilį ir gyvenvietę. Likę gyventojai persikėlė į prekybiniu ir ūkiniu požiūriu patogesnę vietą, prie Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerų, Vyžuonos, Viešos ir Krašuonos upelių.

Pilies nebeliko, bet miestas gyvuoja iki šiol – tik jau čia kita istorija...

Nededame taško ir po šiuo pasakojimu, nes rudenį Jūsų laukia tęsinys ir papildymas naujoje Utenos kraštotyros muziejaus archeologijos ekspozicijoje, kuri rengiama įgyvendinant regioninį projektą „MATOMI. Modern Art of Technologies to open Museums for Innovation" (Nr. LL-00263), kartu su partneriais iš Ignalinos, Zarasų ir Latgalės regiono muziejų, siekiant sustiprinti regioninį kultūrinį turizmą. Projektas įgyvendinamas pagal 2021–2027 m. Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programą. Darbai jau prasidėjo, todėl šis straipsnis – įvadas į legendinę ir istorijos šaltiniais paremtą senosios Utenos istoriją, kuri moderniais audiovizualiniais sprendimais bus pristatyta per muziejuje saugomus archeologijos rinkinio eksponatus, pasakojimus, praktinius tyrinėjimus.

Kontaktai

info@regionopuslapiai.lt

+37062755458

Darbo laikas

Pirmadienis - penktadienis: 9:00 - 18:00

Šeštadienis: 9:00 - 16:00

Sekmadienis: uždaryta

Sekite mus

Identifikacija
Mūsų laikraštis registruotas šiais numeriais:

Elektroninis ISSN 3120-9424

Spausdintas ISSN 3120-9416

Rekvizitai

įmonės kodas: 307623679

A.s LT93 7044 0901 1636 2969

AB SEB bankas