Utena: nuo įkūrimo iki negandų XVIII amžiuje

Kada, kaip, kurioje vietoje pradėjo kurtis žmonės dabartinio Utenos miesto teritorijoje? Utenos, sietinos su Narkūnų piliakalniais, istoriją pabaigiame 1435 m., kai riteriai sunaikino Utenos pilį ir gyvenvietę, o likę gyventojai persikėlė į prekybiniu ir ūkiniu požiūriu patogesnę vietą, prie Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerų, Vyžuonos, Viešos ir Krašuonos upelių. Ar gyvenvietė jau buvo įkurta iki XV a. vidurio, o žmonės iš Narkūnuose buvusios pilies ir gyvenvietės tik papildė esamą, ar kūrė naują dabartinio miesto teritorijoje?

Gyvenvietės dažniausiai formavosi ten, kur buvo saugu, patogu – šalia pilių, dvarų, bažnyčių ar vienuolynų, upių, tiltų, svarbių prekybos kelių. Dabartinėje Utenos miesto teritorijoje bažnyčia galėjo būti pastatyta apie 1416 m., o 1522 m. bažnyčia jau minima Vilniaus vyskupijos sąraše. XV a. II pusėje Utenoje buvo ir valdovui priklausęs dvaras. Vadinasi, netoliese bažnyčios ir dvaro jau turėjo būti ir gyvenvietė. Galbūt ankstyviausia rašytiniuose šaltiniuose randama data – 1489 m., tais metais Utenos dvarą valdė valdovo Kazimiero Jogailaičio vietininkas Liutauras Chreptavičius. Utena galėjo būti į prekybos ir amatų centrą pretendavusi gyvenvietė, bet tiesioginės informacijos apie jos ūkinės veiklos pobūdį ir mastą nėra, kaip nėra ir žinių, ar veikė turgus.

Tokia buvo Utenos, miesto prie upių ir ežerų, pradžia. Kokius pakilimus ar nuosmukius patyrė miestas, kokius įvykius išgyveno Utenos gyventojai per kelis šimtus metų?

Utena XVI a. (Schema 849, A. Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. V., 2005, psl. 538).

XVI amžius. Utena – nedidelis miestelis. Miestelėnai karo reikalams moka tik 5 kapas grašių – mažiausią mokestį, mažesnį už Anykščių ir Ukmergės gyventojų mokamą (jie mokėjo po 10 kapų grašių). Nuo amžiaus vidurio, paskelbus Valakų reformą, Utena plėtėsi Ukmergės kelio kryptimi. Ketvirtadieniais vyko turgus, tam buvo suplanuota ir aikštė (dabar – Utenio a.), o aplink ją pamažu kilo namai. Pagal Ukmergės pilies knygose išlikusį Utenos dvaro aprašymą matyti, kad dvaras atrodė nekaip – nuskurdęs, trobesiai tušti... Amžiaus pabaigoje LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza Utenai suteikė prekybos privilegiją – turgų leista rengti ir sekmadieniais, todėl sąlygos miesteliui augti tapo geresnės.

XVII amžius. Utena kažkodėl nepažymėta 1613 m. LDK žemėlapyje, nors jau vadinama gyvenviete. Vyko LDK ir Lenkijos karas su Švedija ir Rusija dėl Livonijos. Dėl kariuomenės stovyklavimo ir žygiavimo gyventojai labai nuskurdo, dvaro valdytojai nebesurinkdavo mokesčių. Nežiūrint to, kad miestelėnai skurdo, 1633 m. jau veikė parapinė mokykla. 1655 m. kraštą nusiaubė ir rusų, ir švedų kariuomenės. Utenoje beveik 40 % sklypų buvo tušti, žemės nebuvo kam dirbti. LDK karas su Rusija buvo nesėkmingas, ji prarado kai kurias rytines žemes. Utenoje buvo įkurdinti Smolensko pabėgėliai, LDK pavaldiniai, praradę turėtas žemes. Dvaras perėjo į privačių asmenų rankas, o po kelerių metų jo žemės buvo išdalytos į keliolika atskirų valdų.

XVIII amžius. XVIII a. pradžia vėl pažymėta LDK–Lenkijos karu su Rusija ir Švedija. Nėra tikslių duomenų apie miestelio nuostolius kare, bet dokumentuose rašoma, kad „per Šiaurės karą ... Utena buvo apgriauta, sunyko“, ją „visą sudegino švedai, po to kilo badas, maras“. Reikėjo daugiau kaip 20 metų, kad miestelis atsigautų. Apie 1738 m. pastatyta nauja bažnyčia, klebonija, špitolė (beturčių ir senelių prieglauda). Neaišku, ar šie pastatai „naujai“ pastatyti, nes fiziškai susidėvėjo ar sudegė karo metu. Špitolėje buvo įsikūrusi ir parapinė mokykla, ją lankė apie 20 vaikų. Utenos atsigavimui didelę įtaką turėjo jos vieta – čia susikirto prekybiniai keliai iš Breslaujos, Ukmergės ir Vilniaus, dėl to ir turgūs buvo dideli. Utena buvo gavusi ir magdeburgines teises (miestiečių savivaldos teisė ir prekybos bei amatų apsauga), tik nėra duomenų, ar šiomis teisėmis miestiečiai pasinaudojo.

Utenos miestelio ir dvaro savininkų Strutinskių šeimos herbas. 1797 m. LCVA. Strutinskių šeima Utenos dvarą valdė nuo 1731 m.

Dėl palankių verslo sąlygų sparčiai augo žydų bendruomenė. Amžiaus viduryje iš žydų karčemų surinkta 260 auksinį 15 grašių mokesčių, o iš klebono – 41 auksinas 10 grašių. (Vieną auksinas buvo lygus 30 grašių). Palyginimui: 1 auksiną (30 grašių) kainavo 1–2 kapos kiaušinių (60–120 vnt.), daugiau kaip 100 litrų prastesnio alaus, 2 statinaitės (po 50 litrų) rugių, 10–12 vištų, 6 žąsys, 1 kalakutas, 9 grašius kainavo ožka, karvė –360 ar net 600 grašių, arklį buvo galima nusipirkti už pusantro tūkstančio grašių, o bajoro žirgas kainavo net 3000 grašių (arba 100 auksinų), samdytas darbininkas už dienos darbą gaudavo 10 grašių atlyginimą. Palyginti su XVI a. kainos dėl infliacijos labai pakilo, ypač gyvulių. (Pav., XVI a. karvę buvo galima nusipirkti už 30 grašių).

Parapijoje gyveno 6562 žmonės, iš jų – 565 žydai.

Atsigavusi po karų ir negandų Utena įžengė į 19-ąjį šimtmeti, kuris buvo pažymėtas dviem sukilimais dėl laisvės, iškilių asmenybių veikla, naujomis svarbiomis statybomis, mokslo bei technikos pasiekimais, kuriais Utena sėkmingai pasinaudojo.

PFA-344 Kokliai. XVI a., XVII a. Turgaus aikštė prie bažnyčios.

Skaitmeniniai vaizdai iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių, dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA).

Naudota literatūra:

Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius, 2005.