Utena: modernėjimo metai

Pristatydami du nepriklausomybės dešimtmečius, amžininkai neretai išskirdavo tris svarbesnius laikotarpius: "Pirmasis penkmetis – kėlimasis iš griuvėsių, antrasis – organizacija ir kūrybinio darbo pradžia, trečiasis ir ketvirtasis – intensyvus kūrybos darbas.“ (Dr. Vaidas Petrulis, architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas). Utenos miestelio raidą galima apibrėžti labai panašiai. Intensyvesni pokyčiai prasidėjo po 1924 m., kada Utena gavo miesto (savivaldos) teises. 1930–1940 m. galima vadinti intensyvios kūrybos metais.

Didžiausi pokyčiai Utenos architektūroje, socialiniame ir kultūriniame gyvenime vyko 4-ajame dešimtmetyje, kai miesto burmistru dirbo Juozas Bartašius. Iki 1938 m. Utena pasipuošė moderniais mūriniais visuomeniniais pastatais ir gyvenamaisiais namais, pakeitusiais miesto veidą.

Juozas Bartašius (1890–1964) kilęs iš Vyžuonų valsčiaus Luknių kaimo. Mokėsi Vyžuonų keturklasėje mokykloje. Nuo 1908 m. gyveno Peterburge, ten baigė gimnaziją. Dalyvavo Peterburgo lietuvių veikloje, vaidino lietuvių statomuose spektakliuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tarnavo inspektoriumi karo artilerijos žinyboje Petrapilyje. 1917 m. išvyko į Užbaikalę, kur dirbo Berezovkos karo ligoninės, vėliau – karinio inžinierinio dalinio ūkio dalies vedėju. 1924 m. grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų lapkričio 19 d. J. Bartašius Utenos apskrities viršininkui parašė tokį prašymą: „Šiuo turiu garbės prašyti Tamstą suteikti man kokią nors tarnystę. Esu baigęs keturias klases rusų gimnazijoje. Daug metų savistoviai darbavausi, tarnaudamas įvairiose prekybos, pramonės ir valdiškose rusų įstaigose. Turiu atestatus, įrodančius, kad visą laiką pildžiau uždėtas pareigas sąžiningai. Data ir parašas“.

1924 m. lapkričio 25 d. priimtas tarnauti Utenos apskrities savivaldybės ligoninės ūkio dalies vedėju, po trejų metų pakeltas II tarnybos laipsniu ir paskirtas mokėti trimečių priedas, dar po trejų metų pakeltas į III tarnybos laipsnį su atitinkamu atlyginimo priedu. 1931 m. birželio mėn. atleistas nuo užimamų pareigų jam pačiam prašant, nes buvo paskirtas Valstybės centrinio knygyno Utenos skyriaus vedėju. Tik pareigų taip ir nepradėjo eiti, nes buvo išrinktas Utenos miesto burmistru.

1926 m. vedė Aleksandrą Graužinytę. Mirus žmonai, po kelerių metų vedė vaistininkę Genovaitę Kazickaitę, gimusią 1910 m. Šeima 1936 m. susilaukė sūnaus Vytauto Juozo.

J. Bartašiui pavyko išspręsti sau išsikeltą prioritetinį uždavinį – pramonės įmonių zoną atskirti nuo gyvenamosios zonos. Į priemiestį iš centro iškėlė odų dirbtuves, toliau nuo centro veikė „Maisto“ galvijų supirkimo punktas, galvijų skerdykla, du malūnai. Įspūdingiausias pramonės architektūros pasiekimas – Utenos perdirbimo bendrovės „Vienybė“ garinė pieninė (1932), vienas pirmųjų modernizmo stilistikos pastatų mieste. Prabangiausias naujas pastatas buvo 1933 m. iškilę Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai. Tais pačiais metais atidaryti antrosios šaulių rinktinės namai tapo ne tik modernizmo ženklu Utenoje, bet ir vienu įspūdingiausių šio tipo funkcinių pastatų visoje Lietuvoje. J. Bartašiaus rūpesčiu pastatytos dvi pradžios mokyklos (1936), moderni pirtis (1938), pirmoji tokio pobūdžio Lietuvoje.

1931 m. duris atvėrė biblioteka (vedėjas Henrikas Raštikis), 1932 m. rekonstruota ligoninė, 1934 m. iškilo paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui (autorius Boleslovas Plungė). Nuo 1932 m. pradėti rengti gatvių tvarkymo projektai, pagal kuriuos numatyta tiesinti gatvių trasas, gerinti jų nuolydžius. Naujai tiesiamos gatvės turėjo patogiau sujungti atskiras miesto dalis. Pagal „Mūro įstatymą“ per keletą metų buvo nugriauta apie 60 lūšnų, sandėlių, o vietoj jų aplink Utenio aikštę iškilo mūriniai pastatai. Miestas užėmė 198 ha, jame buvo 40 gatvių, jų ilgis 25,2 km. 1935 m. ištiesinta Krašuonos upės vaga. Vietoj medinio tilto per J. Basanavičiaus gatvę buvo pastatyti gelžbetonio tiltai per V. Putvinskio ir J. Basanavičiaus gatves. Augo gyventojų skaičius, buvo rūpinamasi žmonių reikmėmis, miestas darėsi gražesnis. Savivaldybė iš dvarininkų Balsevičių miestelėnų reikmėms nupirko Vyžuonėlio ir Dauniškio ežerus ir juose įrengė viešas maudykles. Gaisrus gesino gaisrininkų savanorių draugijos (GSD) komanda, jos būstinė iki 1940 m. buvo Šaulių namuose. Gesinti gaisrų gaisrininkai važiavo ne tik arkliais, bet turėjo įsigiję ir automobilį. 1936 m. patvirtintos naujos miesto ribos. Statistika irgi liudijo miesto augimą – 1939 m. miesto gyventojų skaičius išaugo iki 6276, pastatyta daug individualių gyvenamųjų namų. Pokyčius lydėjo ir socialinės permainos – gatvėse vis daugiau buvo kalbama lietuviškai. J. Bartašius sukūrė naują miesto įvaizdį – modernų ir kartu išlaikiusį ankstesnius bruožus. Šis dešimtmetis Utenai buvo klestėjimo metas.

4-ojo dešimtmečio Utenai daug dėmesio skyrė Lietuvos spauda. 1932 m. apie miestą rašė „Lietuvos žinios“, žurnalas „Mūsų dienos“, 1933 m. „Lietuvos aido“ Nr. 233 buvo skirtas Utenos kraštui. Neabejotinai reikšmingiausias buvo Šaulių namų atidarymas, nes jam buvo parodytas ir politinis dėmesys: atidarymo ceremonijoje birželio 15 d. dalyvavo ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, LŠS centro valdybos pirmininkas Antanas Žmuidzinavičius, karo komendantas pulkininkas Pranas Saladžius ir kiti, o prezidento vardo dienos proga buvo pasodintas ąžuoliukas. Šaulių namai tapo viso miesto ir apskrities kultūros centru, jungiančiu „apie save tautiškai susipratusį elementą, su kurio pagalba galima būtų plėsti tautiškai kultūrinį darbą“ (iš Krašto apsaugos ministerijos rašto). Šaulių namuose, pavadintuose Tautos namais, veikė 167 vietų kino teatras „Aušra“, vyko teatro vaidinimai, choro koncertai, skaitomos paskaitos, rengiami sanitarijos kursai. Šaulių namai tapo miesto visuomenės susibūrimo vieta, o kultūrinė veikla ypač suaktyvėjo. Pavyzdį rodė burmistras J. Bartašius – drauge su režisieriumi Liudu Urbanavičiumi-Urbonaičiu statė lietuvių dramaturgų pjeses, vaidinimus su liaudies dainomis, šokiais, kai kuriuose ir pats vaidino, muzikavo šaulių kanklininkų ansamblyje.

J. Bartašius buvo Vilniaus išvadavimo sąjungos ir Tautininkų partijos narys.

Amžininkai prisimena, kad burmistras J. Bartašius buvo labai bendraujantis. Jis surengdavo popo sode (prieš J. Basanavičiaus paminklą) pučiamųjų orkestro pasirodymus, gaisrininkams triūbas užsakė Rygoje.

1939 m. vasario mėn. 10 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu už nuopelnus miestui burmistras Juozas Bartašius apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

F-897 Gaisrininkų pratybos Utenio a., apie 1934 m.

Genovaitė (Kazickaitė) Bartašienė ir Juozas Bartašius, Utena. 1935.09.15.

F-6432 Utenos miesto taryba, 1934-09-15. Iš kairės sėdi: 2-as viceburmistras Abraomas Žuratas, 3-as burmistras Juozas Bertašius, 4-as žemės ūkio banko valdytojas Baltuška, trečioje eilėje iš kairės 1-as agronomas Zenonas Lelėnas, 2-as Vaškelis.

F-3143 Prezidento Antano Smetonos sutikimo dieną Utenoje. 1938 m.

1940 m. birželio mėn. įvykusi Lietuvos okupacija skaudžiai palietė J. Bartašių ir jo šeimą. Tą patį mėnesį jis buvo atleistas iš burmistro pareigų, o po metų suimtas ir ištremtas į Sibirą. Žmona Genovaitė buvo suimta šiek tiek anksčiau. Vyrą pasiekė gandas, kad jei jis pasiduos (o tuo metu kartu su sūnumi slapstėsi miške savo gimtinėje) žmona bus paleista. J. Bartašius pasidavė, bet žmona taip ir neatgavo laisvės – ir ji buvo ištremta. Sūnus Vytautas su teta, mamos seserimi, liko Lietuvoje, o karui baigiantis pasitraukė į Vokietiją. Iki 1949 m. gyveno įvairiose Vokietijos vietose, pabėgėlių stovyklose, o 1950 m. išvyko į JAV. Nuo tada, kai tėvai buvo ištremti, sūnus su jais nebesusitiko, niekada nebepasimatė ir abu Bartašiai... J. Bartašius kalėjo Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte, 1942 m. buvo nuteistas sušaudyti. Vėliau nuosprendis pakeistas į 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. 1956 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti sargu Utenos MMS. Reabilituotas tik 1990 m.

Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinio.

Naudota literatūra: Utenos kraštotyros muziejaus kraštotyrinės medžiagos archyvas.