Sveikatos versmė ir Laimės slėnis: sugrąžinta Narkūnų šventvietės atmintis

Narkūnuose (1 pav.), prie Utenos, plytintis Laimės slėnis ilgą laiką buvo žinomas iš padavimų, archyvinių dokumentų ir vietos gyventojų prisiminimų. Čia tryškusios versmės laikytos ypatingomis, o viena jų vadinta Sveikatos versme. Geležinkelio statyba pakeitė vietovės kraštovaizdį ir paslėpė šaltinį po žemių sankasa, tačiau jo atmintis išliko. 2025–2026 metais atlikti tyrinėjimai padėjo patikslinti versmės vietą, atkurti dalį jos tėkmės ir geriau pažinti šios šventvietės istoriją.

Laimės slėnis driekiasi Narkūnų piliakalnio rytinėje papėdėje, kairiajame Utenėlės krante. Istoriniai duomenys leidžia jį sieti su maždaug pusantro–dviejų hektarų erdve, kurioje tryško keli šaltiniai. Tai buvo reikšminga Narkūnų archeologinės vietovės dalis, žmonių pasakojimuose siejama su sveikata, gyvybe ir nepaprastomis vandens galiomis.

1 pav. Narkūnų piliakalnis.

2 pav. Sveikatos versmės schema.

2025 metų gegužę prie upelio aptiktas užakęs šaltinio duburys. Paaiškėjo, kad pati versmė iš tiesų atsidūrė po geležinkelio sankasa, tačiau greta išliko nedidelė jos vandens telkimosi vieta. Nuspręsta duburį išvalyti ir ištirti.

Tų pačių metų rugpjūtį čia dirbo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ekspedicija. Rankomis išvalytas maždaug 31 kvadratinio metro ploto duburys: pašalintos sąnašos ir tilto statybos šiukšlės, gruntas perplautas smulkiais sietais, patikrintas metalo ieškikliu. Archeologinę vertę turinčių radinių ekspedicijos dalyviai neaptiko.

Sąnašų apačioje rastos beržo šakelės laboratorinis datavimas ir vietovės istorija leido šaltinio duburio užakimą susieti su geležinkelio statybos laikotarpiu. Tyrėjų vertinimu, supylus sankasą sumažėjo vandens tėkmė, duburyje ėmė kauptis lapai, smėlis ir kitos sąnašos.

Pašalinus didžiąją jų dalį, į Utenėlę vėl pradėjo tekėti šalto šaltinio vandens srovė, ant žvyro paliekanti ryškų rūdžių pėdsaką (3 pav.). Vakarinėje duburio dalyje atsivėrė dvi maždaug dešimties centimetrų skersmens versmės akys. Baigus darbus, duburio pakraštyje įleistas medžio drožėjo Algimanto Sakalausko išskobtas ąžuolinis rentinys.

Laimės slėnio tyrinėjimus papildė ir ankstesnis radinys. 2012 metais, ieškodamas Sveikatos versmės, Tomas Karklinis Utenėlės pakrantėje aptiko gludintą akmeninį kirvį su skyle kotui. Jis rastas maždaug už šimto metrų į šiaurę nuo tyrinėto duburio, prie kitos versmės.

Kirvis suteikia pagrindo svarstyti apie senąją slėnio reikšmę, tačiau jo radimo aplinkybės neleidžia nustatyti, kada ir kokiu tikslu jis pateko į upelį. Vykintas Vaitkevičius kelia prielaidą, kad šventvietė prie Narkūnų piliakalnio galėjo gyvuoti nuo ankstyvojo vietovės apgyvendinimo laikų, prieš beveik tris tūkstančius metų. Vis dėlto tai tebėra tyrėjo interpretacija, o ne galutinai įrodytas faktas.

Svarbi tyrimų dalis buvo vandens sudėties nustatymas. 2025 metų lapkritį Gamtos tyrimų centro laboratorijoje ištirtas iš įrengto rentinio paimtas mėginys parodė, kad vanduo yra karbonatinis, labai kietas, turintis daug kalcio ir magnio. Taip pat užfiksuotas padidėjęs amonio kiekis, nustatyta didelė geležies koncentracija. Todėl istoriniai pasakojimai apie gydomąsias versmės galias negali būti laikomi dabartinės jos vandens kokybės ar tinkamumo gerti patvirtinimu.

Geležingas vanduo ir jo tekėjimas į rytus svarbūs aiškinantis šventvietės kultūrinę reikšmę. Baltų pasaulėvaizdyje rytai, saulėtekis ir tekantis vanduo sieti su gyvybe, sveikata bei atsinaujinimu. Laimės slėnyje išlikę papročiai, pasakojimai apie aukojamas monetas ir pagarba versmėms leidžia šią vietą pažinti kaip senosios kultūros atmintį saugantį kraštovaizdį.

2025 metų tyrinėjimai sujungė archyvinius duomenis, gyventojų prisiminimus, archeologinius stebėjimus ir laboratorinių tyrimų rezultatus. Jie padėjo sugrąžinti Sveikatos versmę į Narkūnų istoriją ir parodyti, kad Laimės slėnis yra neatsiejama šios vietovės paveldo dalis.

Nuotraukos Vykinto Vaitkevičiaus ir Audriaus Grinskio.

Naudota literatūra: Vykinto Vaitkevičiaus straipsnis „Narkūnų piliakalnis ir Laimės slėnio versmių tyrinėjimai“; žurnalas „Būdas“, 2026 m., Nr. 2 (227).

3 pav. Sveikatos versmė.

Sveikatos versmė rašytiniuose šaltiniuose minima jau XIX amžiuje. 1884 metais Stanislovas Didžiulis ją įtraukė į šventais laikomų Aukštaitijos šaltinių sąrašą. Išsamesnių žinių išliko 1935 metų Utenos policijos nuovados policininko Vito Steiblio parengtame vietovės aprašyme ir jo nubraižytoje schemoje (2 pav.).

Aprašyme nurodyta, kad prie piliakalnio buvęs malūno tvenkinys užliejo Laimės slėniu vadintą vietą. Prie Sveikatos versmės ateidavo gydytis, į vandenį mesdavo pinigus. Užrašytas ir padavimas apie žmogų, kuris, išėmęs iš versmės pinigus, tuojau apako. Šis pasakojimas liudija pagarbą šaltiniui ir tikėjimą, kad jam skirtų aukų pasiimti nevalia.

Versmės lankymo tradicija išliko ir XX amžiaus viduryje bei antrojoje pusėje. Apie ją vertingų prisiminimų išsaugojo netoliese gyvenusių šeimų palikuonys. Jie pasakojo, kad vaikystėje Velykų rytą su seneliais eidavę parsinešti šaltinio vandens. Namuose juo vaikams liepdavo nusiprausti veidą, nes vanduo buvo vadinamas šventu.

Žinių apie versmę turėjo ir 1975–1978 metais Narkūnuose dirbę archeologai Regina Volkaitė-Kulikauskienė bei Pranas Kulikauskas. Tačiau tuo metu šaltinio vietoje buvusi šlapynė liko neištirta. Vėliau užfiksuota, kad Sveikatos versmė atsidūrė po geležinkelio Utena–Panevėžys žemių sankasa. Sankasos supylimas ir gelžbetoninio tilto per Utenėlę statyba iš esmės pakeitė šios vietos aplinką.

Slėnyje išliko ir kitų šaltinių. Viena į rytus nuo piliakalnio trykštanti versmė kurį laiką tebebuvo lankoma aplinkinių gyventojų. Žmonių prisiminimais, apie 1960–1970 metus joje stovėjo medinis rentinys, o vanduo sujungtomis žarnomis tekėjo į Narkūnų dirbtuves ar kiaulides. Vėliau rentinys sunyko, šaltinio aplinka apaugo krūmais.

Sveikatos versmės vietos paieškos nebuvo paprastos. 2008 metais archeologas Vykintas Vaitkevičius pietinėje piliakalnio papėdėje aptiko didelį šaltinyną, tačiau tuomet Sveikatos versmė buvo lokalizuota klaidingai. Prie šio klausimo tyrėjas grįžo 2025 metais, Utenos rajono savivaldybės administracijai pakvietus prisidėti prie Narkūnų piliakalnio tvarkymo projekto sprendinių tikslinimo.

Šį kartą buvo sugretinti archyviniai aprašymai, vietovės planai, senosios nuotraukos ir gyventojų prisiminimai. Ypač reikšmingas pasirodė 1979 metų brėžinys, kuriame šaltinis pažymėtas toje pačioje vietoje kaip ir 1935 metų schemoje. Į Utenėlę srūvanti jo tėkmė įžiūrima ir 1944 metų iš oro darytoje nuotraukoje.