Kai žmogus išeina, lieka tai, ko mirtis negali atimti

Šie daugiau nei prieš šimtmetį pasakyti žodžiai vėliau tapo vieno žinomiausių tekstų apie mirtį ir netektį pradžia. Iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti net per drąsūs. Žmogui, netekusiam mamos, tėčio, sutuoktinio, vaiko ar artimo draugo, mirtis tikrai nereiškia „nieko“. Ji pakeičia kasdienybę, palieka tuščią vietą prie stalo, nebeatsiliepiantį telefono numerį ir daugybę sakinių, kurių nebespėjome pasakyti.

Tačiau Hollando minties esmė – ne paneigti netekties skausmą. Ji kviečia nepamiršti ryšio, kuris tarp žmonių buvo sukurtas gyvenant. Žmogaus nebematome, bet jo vardas, balsas, pasakyti žodžiai, padarytas gerumas ir meilė lieka su tais, kurie jį pažinojo.

Vėlinės – diena, kai sustojame

Lapkričio pradžioje Lietuvos kapinės nušvinta tūkstančiais žvakių. Žmonės keliauja aplankyti artimųjų kapų, sutvarko kapavietę, padeda gėlių, uždega žvakę. Tai sena ir prasminga tradicija. Tačiau galbūt svarbiausia, ką tą vakarą galime padaryti, – ne tik pasirūpinti kapu, bet ir iš tikrųjų prisiminti žmogų.

Jo balsą. Posakius, kuriuos kartodavo. Jo juoką. Charakterį. Bendras keliones. Gal net ginčus, kurie šiandien atrodo tokie nereikšmingi.

2023 m. lapkričio 2-ąją, minėdamas mirusiuosius, popiežius Pranciškus savo homiliją pradėjo dviem mintimis – atminimu ir viltimi. Jis kalbėjo apie tuos, kurie buvo prieš mus ir darė gera mūsų šeimose bei tarp draugų, o kartu – apie viltį, kuri leidžia ne tik žvelgti atgal, bet ir eiti pirmyn.

„Mirtis nieko nereiškia. Aš tik išėjau į kitą kambarį.“

Henry Scott Holland, britų dvasininkas ir teologas

Ramus angelas prie žvakės kaltadienio tyloje.

„Meilė niekada nesibaigia“

Šventajame Rašte yra dar trumpesnė mintis, kuri Vėlinių metu skamba ypač stipriai: „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13,8).

Galbūt todėl atsisveikinimo akimirką daugelis materialių dalykų staiga tampa mažiau svarbūs. Lieka santykis su žmogumi ir prisiminimai apie jį.

Krematoriumo „Amenus“ vadovas Žilvinas Tumosa sako, kad bendraujant su netektį patiriančiomis šeimomis tai matyti ypač aiškiai.

„Žmonės prisimena labai paprastus dalykus – koks žmogus buvo, ką mėgo, ką sakydavo, kaip gyveno. Kartais atsisveikinimo metu viena nuotrauka, mėgstama daina ar keli artimo žmogaus žodžiai šeimai reiškia daugiau nei visa kita“, – sako Ž. Tumosa.

Atsisveikinimas neturi vienos teisingos formos

Keičiasi kartos, keičiasi ir mūsų atsisveikinimo tradicijos. Vieni renkasi tradicinį laidojimą, kiti – kremavimą. Vieniems svarbus ilgesnis atsisveikinimas, kiti nori ramaus kelių artimiausių žmonių pabuvimo kartu. Vienos šeimos laikosi senų tradicijų, kitos ieško asmeniškesnės ceremonijos.

Tačiau vargu ar egzistuoja viena visiems tinkanti atsisveikinimo forma. Svarbiau, kad ji atitiktų išėjusio žmogaus valią, šeimos vertybes ir padėtų artimiesiems išgyventi atsisveikinimą.

„Mūsų darbas nėra šeimai pasakyti, kaip ji turi gedėti ar atsisveikinti. Turime išgirsti jos norus ir padėti, kad paskutinis atsisveikinimas būtų pagarbus žmogui, kuris išėjo. Kartais šeimai reikia labai nedaug – ramybės, aiškumo ir žmogaus, kuris tuo sunkiu metu padėtų pasirūpinti praktiniais dalykais“, – sako krematoriumo „Amenus“ vadovas.

Ne tik kremavimas, bet ir pagalba šeimai

Utenoje veikiantis krematoriumas „Amenus“ daugeliui pirmiausia pažįstamas dėl kremavimo paslaugų. Tačiau netektį patyrusiai šeimai kremavimas yra tik viena viso atsisveikinimo dalis. Reikia pasirūpinti dokumentais, mirusiojo transportavimu, atsisveikinimo vieta, ceremonija, laidojimo reikmenimis ir daugybe kitų sprendimų, kuriuos tenka priimti labai trumpu ir emociškai sunkiu metu.

Todėl krematoriumas „Amenus“ siekia, kad šeima galėtų gauti pagalbą organizuojant visą atsisveikinimą, o ne būtų palikta viena derinti atskiras paslaugas. Ž. Tumosos teigimu, tokioje situacijoje svarbiausia ne pasiūlyti kuo daugiau, bet padėti žmogui suprasti, ko iš tikrųjų reikia jo šeimai.

Kapas saugo vietą. Atmintis – žmogų.

Vėlinių vakarą žvakės galiausiai užgęsta. Gėlės nuvysta. Ateina žiema. Tačiau žmogaus atminimas neprivalo išnykti kartu su jomis.

Gal verta grįžus nuo kapų vaikams papasakoti istoriją apie senelį, kurio jie beveik neprisimena. Parodyti seną nuotrauką. Pagaminti mamos patiekalą. Paklausyti tėčio mėgtos dainos. Pasakyti garsiai žmogaus vardą.

Nes žmogaus gyvenimas nėra tik dvi datos ant paminklo. Jis tęsiasi pasakojimuose, šeimos įpročiuose, išmokytose pamokose, mūsų pasirinkimuose ir tame, ką perduodame savo vaikams.

„Meilė niekada nesibaigia.“
1 Kor 13,8

Šaltiniai:

Vatican.va – popiežiaus Pranciškaus 2023-11-02 homilija mirusiųjų minėjimo dieną.

BIBLIJA.lt – 1 Kor 13,8. Henry Scott Holland citata pateikiama lietuviškai kaip prasminis vertimas iš viešai paplitusio angliško teksto.

Užsakomasis straipsnis.

Užsakovas: UAB „AMENUS“ krematoriumas.

Užs. Nr. REK-00000135

„Mūsų darbas nėra šeimai pasakyti, kaip ji turi gedėti ar atsisveikinti.“